Funkcinė diagnostika (širdies - kraujagyslių sistemos tyrimas).
Funkcinė Diagnostika
Prėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje bei per visą devintąjį dešimtmetį labai paplito įvairios fizinio aktyvumo formos. Susikūrė ir veikia daug sportinių ar bendrojo fizinio aktyvumo klubų, kuriuos lanko daug žmonių, dažniausiai stambiausiuose miestuose bei kurortuose. Plintant šiems judėjimams, kyla vis daugiau problemų, susijusių su fizinio krūvio adekvatiškumu asmens būklei. Tikėdami, jog fizinis aktyvumas yra panacėja, t. y. vaistas nuo visų ligų, praktiškai nederindami jo sunkumo su sveikatos būkle, žmonės dažnai pajunta, jog sveikatos problemos paaštrėja. Statistiškai pagrįstas tvirtinimas, jog fiziškai neaktyvūs asmenys serga dažniau ar jų amžius yra trumpesnis, nereiškia, jog bet koks fizinis aktyvumas šį sergamumą sumažina. Padėti gali tik sveikatos būklę atitinkantis fizinis aktyvumas, t. y. individualus fizinis krūvis.
Kokiomis žmogaus ypatybėmis remiantis galima parinkti individualų fizinį krūvį? Viena iš svarbiausių ypatybių yra amžius: ką gali atlikti vaikas, sunku atlikti 60-mečiui. Visą gyvenimo laikotarpį organizmas vystosi, kinta, prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Galima išskirti bent tris kokybiškai skirtingus etapus: 1) organizmo augimas ir brendimas (sąlygiškai nuo 0 iki 30 m.), 2) stabilus, nedidelių pokyčių etapas (nuo 30 iki 50 ar 60 metų), 3) "planingos" regresijos etapas (nuo 60 metų).
Augant organizmui, pirmuosius 10-15 m., kol dar neišsivystė kraujo srovės organizme perskirstymo mechanizmas, pagrindinė svarba, didinant širdies darbingumą fizinio aktyvumo metu, tenka širdies susitraukimų dažniui. Tuo galime įsitikinti ir nagrinėdami fiziologinio maksimalaus širdies dažnio priklausomybę nuo amžiaus (ŠSD = 220 - amžius): juo jaunesnis žmogus, juo maksimalus širdies dažnis didesnis. Visiškai susiformavus organizmui, padidėjus širdies susitraukimo jėgai, susiformavus kraujo srovės perskirstymo mechanizmams, didėja išstumiamo į aortą kraujo kiekis bei jėga. Vyresniems žmonėms, atsiradus pokyčiams kraujagyslėse, vyraujančius kitimus lemia AKS (arterinio kraujo spaudimo) kitimas, lygiagrečiai, dėl pokyčių širdyje ir kraujagyslėse, mažėja kairiojo skilvelio kontraktiliškumas (sugebėjimas susitraukti) bei diastolinė (sugebėjimas atsipalaiduoti) funkcija (kaip kompensacija didėja arterinis kraujo spaudimas). Jau vien šie pokyčiai lemia, jog fizinis aktyvumas skirtingais amžiaus etapais aktyvina skirtingus fiziologinius adaptacinius mechanizmus, t. y. skirtingus jų parametrus. Taigi amžius, lytis, įvairios ligos lemia individualaus fizinio aktyvumo būtinumą.
Panagrinėkime bendruosius dėsningumus, subrendusiam organizmui reaguojant į fizinį aktyvumą. 1 pav. matyti tekančio per organus kraujo kiekio (mililitrais per minutę) pokytis ramybės bei krūvio metu.
1 pav. Kraujo tėkmės (ml/min.) persiskirstymas įvairiuose organuose ramybės ir fizinio krūvio metu
Lygindami tekančio kraujo kiekius šiais abiem atvejais, matome, jog krūvio metu vyksta pokyčiai visame organizme, ne tik aktyviuose raumenyse. Visas organizmas prisitaiko prie kintančio krūvio. Skirtingose organų sistemose šie pokyčiai yra netgi priešingų krypčių. Labiausiai stengiamasi padidinti kraujotaką per aktyvią raumenų grupę bei tą darbą lemiančių organų sistemas (pvz., širdį, plaučius). Per organus, kurie labai svarbūs skatinant organizmą atlikti krūvį, stengiamasi išlaikyti stabilią kraujotaką (pvz., per smegenis, kurios lemia visos sistemos reguliaciją, ir per odą, kuri reguliuoja šilumos apykaitą tarp organizmo ir aplinkos). Kitose organų sistemose, pvz., vidaus organuose ar tuo metu neaktyvių raumenų grupėse, tekančio kraujo kiekis labai sumažėja. Visi šie pokyčiai ir sudaro hemodinamikos perskirstymo mechanizmą, kurio pagrindinė paskirtis - kuo geriau pritaikyti organizmą atlikti reikiamą krūvį. Juo didesnius pokyčius (aišku, neperžengdami tam tikrų fiziologinių pokyčių ribų) mes galime sukelti organizme, juo prie didesnio krūvio organizmas gali prisitaikyti, t. y. organizmas bus veiklesnis, pajėgesnis.
Taigi, organizmui išvystant tam tikrą pajėgumą, jame vyksta kompleksinė, sisteminė reakcija, kurios pagrindinę dalį lemia aktyvinami elementai.
Santykius tarp šių elementų jų funkcijų, galima nusakyti daugeliu parametrų. Modelyje nurodyti ir nežalojančiu būdu nustatomi, elementų funkciją atspindintys dydžiai. Šį modelį iš dalies galima supaprastinti jungiant kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemas į vieną aprūpinančią (A) sistemą.
2 pav. Būklės vertinimo modelis.
R - reguliacinė sistema, apimanti CNS, autonominį, humoralinį valdymą; V - veiklos sistema, fizinio aktyvumo metu - veiklių raumenų grupė; A -širdies ir kraujagyslių aprūpinimo sistema, tvarkanti centrinę hemodinamiką; K - kvėpavimo sistema, tvarkanti kraujo prisotinimą deguonimi. Modelio parametrai: S - sistolinis arterinio kraujo spaudimas, D - diastolinis arterinio kraujo spaudimas, ŠSD - širdies susitraukimų dažnis, JT - intervalas elektrokardiogramoje nuo jungties taško J iki T bangos pabaigos (JT intervalas), Ve - įkvėpto oro tūris per minutę, O2 -suvartoto deguonies tūris per minutę. Dydžiai S, ŠSD ir Ve labiau sietini su reguliacija, o (S-D), JT ir O2- su atskirų organų funkcija ir sukelia periferijos atsaką.
Per dešiniąją širdį, plaučius ir kairiąją širdį kraujas teka nuosekliai, nėra nei nuotėkio (praradimo), nei pritekėjimo (papildymo), todėl hemodinamiką šioje organizmo dalyje lemia širdies funkcija ir kvėpavimo funkcija (t. y. absorbuoto deguonies kiekis) nuo jos visiškai priklauso.
Vertinant pasirinktų parametrų pokyčius, galima apibūdinti organizmo adaptaciją reikiamam krūviui atlikti. Tai galima priimti kaip matą organizmo pokyčiams krūvio metu vertinti. Šio mato fiziologinė prasmė yra organizmo adaptacija. Jos dydis gali kompleksiškai parodyti organizmo veiklumą
Veiklioji raumenų sistema, krūvio metu, vertinama pasiektu galingumu, pateikiamas jo normalizuotas vertinimas. Reguliacinė sistema vertinama intervalo RR (laiko intervalas tarp dviejų širdies susitraukimų) normalizuotu pokyčiu, parodančiu širdies susitraukimo dažnį. Širdies veiklos intensyvėjimas krūvio metu nusakomas intervalo JT(EKG parametras) normalizuotu procentiniu pokyčiu. Šių trijų normalizuotų pokyčių įvertinimas sudaro suminį vertinimą (Sv). Jo dydis susijęs su asmens funkcine būkle - sveikiems sportininkams jis sudaro 70-100%, sveikiems asmenims - 60-70%, o esant patologijai, šis dydis labai sumažėja. Vertinant svarbu ne tik pats dydis, bet ir jį sudarančių parametrų tarpusavio santykis. Jo pokyčiai jau gali parodyti organizmo reguliacinių procesų pokyčius, kurie patologinių reiškinių dar nesukelia, bet parodo, jog jie gali atsirasti.. Remdamiesi modeliu ir atsižvelgdami į parametrų pokyčius bei jų santykį, galime nustatyti ir tai, kokį organizmo atsaką gausime, taikydami jam vienokį ar kitokį poveikį. Padėdami asmeniui, dažniausiai taikome kompleksinį poveikį, apimantį mitybą, elgseną, įvairią terapiją, miegą ir t.t.
Asmeniui pradedant kineziterapijos pratybas ar naudojant kitas poveikio priemones, tarp jų ir fizinį krūvį atliekami būtinieji jo būklės tyrimai (pageidautina kuo platesni). Po to jie vertinami, daroma išvada - diagnozė. Atsižvelgiant į išvadą, sudaromas poveikio planas, formuojama atitinkama asmens samprata, motyvacija šiam planui vykdyti.
Prieš pradedant vykdyti numatomo poveikio planą, kiekvienas žmogus kompleksiškai tiriamas. Remiantis tyrimų duomenimis, sudaromas individualus poveikio planas, kuriame nurodoma jo trukmė (pavyzdžiui 4-6 savaitės), priemonės, priemonių taikymo dažnumas per savaitę, priemonės, skirtos tam tikram pratimui atlikti, atlikimo ir kartojimų skaičius, judesių atlikimo tempas, poilsio laikas tarp pratimų, priemonių ir tarp pratybų. Sudarant poveikio organizmui planą, pagrindinis principas yra organizmo funkcinę būklę atitinkančio dirgiklio parinkimas. Taip nepažeidžiami ir nesutrikdomi prisitaikymo prie dirgiklio mechanizmai, išvengiama pertempimų, persitreniravimo ir mikrotraumų. Sudarytas planas vykdomas tam tikrą laiko tarpą, (vartojant vaistus, tai valandos ar dienos, atliekant fizinius pratimus - savaitės ar mėnesiai), per kurį pakinta paciento būklė. Praėjus planuotam laiko tarpui vėl atliekami tyrimai bei iš naujo įvertinama asmens fizinė būklė bei pakoreguojamas poveiko planas.
Taikant šį modelį, reabilitacijoje, gydyme ar tiesiog sportuojant savo malonumui (kur lygiai taip pat svarbus adekvatus fizinis krūvis), galima sėkminga individuali asmens sveikatos priežiūra bet kokio poveikio metu.
Jei negalima vertinti poveikio rezultato arba to nedaroma, neišvengiama esminių klaidų, galimas ir staigus patologijos progresavimas.
Prof. hab. dr. Alfonsas Vainoras
Kauno medicinos universitetas
